Iš širdies į širdį

Išsipildžiusi svajonė vaikščioti, galimybė kvėpuoti, žengti pirmą žingsnį, apkabinti ar ištarti "mama".  Galima būtų vardinti ir vardinti tuos stebuklus, kurie įvyko per daugybę  mūsų bendros kelionės su TV3 "Išsipildymo akcija" metų.  Nuo 2004 kartu keliavau dėl vaikų, jų šeimų, dėl svajonių, kurias norėjosi pildyti, dėl kovos už gyvenimą, kurią norėjosi padėt laimėti. Šis projektas - mūsų įstaigos gimimo įkvėpimas.  Ir tikslas, kurio vedini keliaujame iki šiandien. Būti su tais, kam esame reikalingi, neatsisakyt padėti, jei niekas nesutinka ir jei ta pagalba-tai paskutinis šiaudas, kurį galime ištiesti.

Tarp tų daugiau nei šimto istorijų - įrašyti vaikų likimai gyvena kartu, nes mums rūpi, kas yra ir kas gali būti. Visi jie mūsų širdelėje: Zoe, Medutė, Gustas, Tautvydas, Matas, Ajus, Emilis, Milanas, Ramunė, Erikas, Saturnas ir daugybė kitų, kurių istorijos nuolat gyvena "Vilties spindulėlio" grupėje arba TV3.lt prie "Išsipildymo akcijos" istorijų.

Lukrecija.  Nors  gimė visiškai sveika, iki trejų su puse džiugino dainomis, dabar neprataria nei žodžio… Žaismingas pasaulis staiga sutemo.   Negailestinga, reta liga - autoimuninis encefalitas prieš NMDA receptorius...Siaubas, nuo kurio vaistų mama maldavo dvejus metus...Lukrecijai dingo kalba, sutriko rega, prasidėjo traukuliai ..Matęs kaip sesuo praranda sąmonę ir ją ištinka paralyžius, tuomet dar 5-metis broliukas sugalvojo norą ir kiekvieną savo gimtadienį, užpūsdamas žvakeles, jis prašo to paties - kad sesutė pasveiktų. Lukrecija - ypatinga. Su ja susipažinome prieš penkerius metus pilni vilties, kad įvyks stebuklas. Ir jis vyksta. Kasdien. Didelių mamos ir mergaitės pastangų  bei visų aukojančių dėka.
  
Iš tiesų - niekas nežino, kokias galimybes slepia žmogaus smegenys ir ko kartais trūksta, kad įvyktų stebuklas. Vaiko sugalvoto noro, palankiai susiklosčiusių aplinkybių, o gal - įkvėpiančio žmogaus šalia, pavyzdžio, kad tvirtai tikint ir siekiant, net tada, kai labai sunku – viskas įmanoma! 

Įstaigos veikloje silpniausi  ir pamiršti- mūsų didžiausias tikslas.  Stengiamės būti ištikimi ir atsidavę kiekvienam projektui, bet  visada atversime širdį tiems, kam jos šilumos labiausiai reikia, nes visada sakau:  su meile iš širdies į širdį .

Ligų išvarginta Zoe nieko nemato ir yra įpratusi pasitikėti tik kasdien esančiais šalia. Nuo pat gimimo pasipriešinti ligai bandanti šeima niekada nepasidavė, tačiau pastebėtos nykstančios Zoe akys, neišsivystę akies nervai, diagnozuotas ataksinis cerebrinis paralyžius, neleidžia mažylei džiaugtis vaikyste. Jai sutriko miegas, atsirado kalbos suvokimo regresas, mažylė sunkiai paeina, nebelipa laiptais, nustojo valgyti, gerti. Antrus metus gyvena maitinama tik per gastrostomą. Ir nors mažylę kamuoja nuotaikų kaita, bet ji labai linksma, žingeidi, ją be galo džiugina žirgai. Žirgai – tai liga, kuria susirgus, pasveikti neįmanoma, tačiau tik ši liga padeda sveikti mažajai kovotojai... Pajutusi ramybę, dvelkiančią nuo žirgų, Zoe noriai kabinasi į gyvenimą ir sujungia šeimą savo tikėjimu kovoje už kelionę į priekį, už tas džiaugsmo ašarų vertas mažas pergales. Ypač retas ir galbūt vienintelis toks Zoe atvejis ir nežinomybė dėl ateities labiausiai gąsdina mergaitės mamą. Visgi, sulaukianti nuolatinės gerų žmonių pagalbos Zoe ne tik auga, bet stiprėja ir su kiekviena diena vis labiau stebina savo pasiekimais.	Kai susipažinome su Lukrecija ir ypatingam susitikimui su mergaitę pakvietėme P. Vanagą ir M. Drobiazko atrodė, kad nuo abipusės šilumos ištirps ledas. Žiemos olimpinių žaidynių žvaigždės – atkaklūs, tvirtai siekiantys tikslo sportininkai ir trapi, vilties neprarandanti Lukrecija.  Akimirksniu užsimezgusi draugystė su Povilu ir Margarita bei minutės, kai mergaitė tarsi atgydavo, o akyse švietė stebuklingas gyvenimas – suteikė vilties. Lukrecija puikiai reiškė savo jausmus ir mintis gestais, tačiau tam, kad galėtų gyventi toliau – ligą būtina buvo sustabdyti.    Po susitikimo su Povilu ir Margarita Lukrecijos mama parašė laišką, kuriame dėkojo „Išsipildymo akcijai“ ir ypač Povilui bei Margaritai. „Aš seniai jau nemačiau tokios laimingos Lukrecijos“, – rašė mama. Povilas ir Margarita tuo kart kvietė mus visus susivienyti olimpiniam tikslui – ištiesti pagalbos ranką ir padovanoti Lukrecijai viltį vėl dainuoti. Viltį gyventi. „Jeigu žmogus tiki, kad stebuklas gali įvykti, tai tikrai įvyks. Stebuklai šiame pasaulyje egzistuoja“, – įsitikinęs P. Vanagas. Ir stebuklas įvyko visų gerų žmonių dėka.	Nojukas nuo mažų dienų labai judrus ir nenustygstantis vietoje vaikas, šiandien priverstas gulėti, laukdamas savo vilties pasveikti. Dvejų sulaukęs berniukas susirgo Roto virusu, šis komplikavosi į meningitą, vėliau virusinį encefalitą, tada išsivystė epilepsija, vaikas dviems mėnesiams paniro į komą ir  pabudo .... paralyžuotas.  Sunku įsivaizduoti, kas tada dėjosi Nojaus mamos Sigitos galvoje, kai čia pat krykštavęs sūnus –  nebevadino mama, nejudino nei kojų, nei rankų, nesišypsojo.  Metai eina, tačiau berniukas sveiksta itin mažais žingsneliais. Kiekviena nauja diena mamai - pilna vilties ir maldų sugrąžinti jam vaikystę. Svarbiausia yra turėti viltį, nes kai turi viltį, tai vis tiek tiki, kad vieną dieną pasiseks. Vieną dieną ir vaikščiosim, ir kalbėsim, ir gyvensim kaip visi kiti vaikučiai,-sako Nojuko mama. Nojuko kelias iki pasveikimo dar labai ilgas, bet stebuklai, kuriuos daro mylinti Nojuko mama teikia vilties. Lieka tik tikėtis, kad ir medicina ras stebuklingą raktą tokių vaikučių gydymui.
Kai mes susipažinome su  mažu stebuklu-3-ejų Medute,  ji nekalbėjo, nevaikščiojo, nedarė to, kas būdinga visiems trimečiams. Gimus praktiškai nieko nematė. Mėnesio laiko jai nustatyta abiejų akyčių subatrofija, įtartos iki galo neišsivysčiusios mažosios smegenėlės, atsakingos už koordinaciją ir lygsvarą, tačiau pakalbinta šypsosi kaip angelas ir nejunčia pajunti, kaip už tos išorinės „mūro sienos“, kažkur sielos gelmėse pulsuoja stebuklingas vaiko pasaulis…  Užsimezgusi draugystė-didžiausia dovana, pamokanti dalintis tuo, ką turime, skleisti gerumą ir matyti šalia savęs mažiausius, silpniausius, tyliausius bei padėti jiems kaip artimiausiam savo draugui	Išsipildymo akcijos herojai tampa mūsų gyvenimo dalimi.  Pergyvename, jog jiems nesiseka ar džiaugiamės pasiektomis pergalėmis.	Mūsų mažos bėdos atrodo bevertės šalia Eriko, su šypsena išgyvenančio kiekvieną jam duotą akimirką, mokančio padėkoti broliui už tai, kad liko gyvas, už tai, kad liepsnos nesudegino jo begalinio drąsos pojūčio ir noro džiaugtis vaikyste! Per gaisrą apdegęs beveik penkiasdešimt procentų kūnelio, paženklintas gilių ir skausmingų randų, berniukas kiekvieną dieną kaunasi jau ne su ugnimi, o už teisę gyventi.. Didžiausia berniuko mamos svajonė - plastinė veido operacija šeimai yra per brangi, todėl "Išsipildymo akcija" kvietė visus susivienyti ir stoti į kovą už Eriką, už jo vaikystę be skausmingų randų, be patyčių.